Laurence: Our love wasn’t safe, but it wasn’t dumb.
Xavier Dolan – 24 metų režisierius, spėjęs sukurti tris ilgametražius filmus, kurių niekaip nepavyktų pavadinti tiesiog bandymais. Dar metais ar dviem jaunesnis ir rašant apie jį galima būtų jaustis, kaip skaitant Meilutytės pasiekimus. Juk ne šiaip sukūrė filmus: ir Kanuose dalyvauja, ir Cezarį gavo. Ar tikrai dėl talento? Galima ginčytis. Vieni kritikai teigia, kad Dolanas nemažai stiliaus detalių pasiskolino iš Wong Kar-wai, kiti paskutiniame darbe įžvelgia ir kubrikiškų motyvų. Tikra tiesa, panašumų įžvelgti galima nemažai, tačiau visi Dolano režisuoti darbai vienijami panašios estetikos ir temų problematikos, o tai suteikio nemažą dalį žavesio.
Laurence Anyways – naujausias Dolano filmas, kurį galima buvo pamatyti ir Kino Pavasaryje (ankstesnis Les Amours imaginaires taip pat buvo rodomas viename iš lietuviškų festivalių, tad žiūrovai turėtų būti susipažinę su šio režisieriumi ar bent jau turėjo progą aptikti repertuare, o ne beklaidžiodami linkomanijoje). Kodėl nepažiūrėjau jo didžiajame ekrane – mistika iki šiol. Filmas pasakoja apie įsimylėjusią porelę – Laurence ir Fred (moters vardas turbūt išreiškia ironišką požiūrį į nešimtaprocentinai moteriškus ir vyriškus vardus, bet lietuvių kalboje panašių ambivalentiškumų nelieka). Netikėtai paaiškėja, jog Laurence jaučiasi esanti moteris vyro kūne, Fredę ištinka šokas – ji myli Laurence, tačiau vargu, ar galėtų prisitaikyti prie tokių pokyčių. Tokia filmo fabula iš pirmo žvilgsnio žada pseudodokumentinę dramą su daug skaudžių nutikimų moralizuojančiu tonu neteisk kito ar panašiai. Gal transfobams ir į naudą toks reginys, bet man pasirodė pusėtinai įdomu. O dar galima prisiminti Dolano Les Amours imaginaires, kuris nors ir suteikė daug pasitenkinimo su nuostabia garso ir vaizdo derme, tačiau paskutinis jo trečdalis atrodė užvilkintas. O Laurence Anyways juk trunka beveik tris valandas.. BET. viskas tikrai ne taip!
Filmai tikrai žavus, į socialinę reklamą nepanašu, čia toks reginys, kurį būtina eiti pamatyti į kino teatrą. Susipynusios dvi pagrindinės istorijos, trunkančios dešimtmetį (nuo 1989-ųjų): meilė ir transeksualumo problema. Pastaroji pateikiama labai atsargiai. Taip, yra ir fizinio smurto (tik Laurence vaizduojamas ne tik kaip auka, bet ir pati gerai aplamdanti priekabų smalsuolį), ir kokia grėsmė atsiranda karjerai, ir kaip reaguoja šeimos nariai. Tačiau šioms scenoms netenka didžiausias krūvis. Jos neslepiamos, leidžia suvokti veikėjo skausmą, tačiau nebrukamos žiūrovui per prievartą. Kita vertus, veiksmas vyksta Kanadoje. Nors ir prieš dvidešimt metų, tačiau aplinkinių požiūris į transeksualumą ten kitoks nei dabartinėje Lietuvoje. Bet ir filmo auditorija platesnė nei homofobiškai nusiteikusi publika, tad čia kiekvienas turėtų rasti kažko netikėto.
Tikrai ne visų aplinkinių reakcijos pateikiamos per neigiamą pusę. Įsimintinu tampa dialogas tarp Laurence ir mamos:
Laurence: Ar tu mane vis dar mylėsi?
Mama: Tai tu tampi moterim ar idiotu?
Tiesa, pats Laurence pareiškimas apie transeksualumą yra kiek netikėtas. Jokių užuominų ar ženklų lyg ir nėra, tad ši žinia užklumpa ir Laurence gyvenimo draugę Fred, ir žiūrovą. Kaip priekaišto to pateikti taip pat nepavyksta: viena metu Laurence užkadriniu balsu pasakoja vaikystės istoriją: kai buvo mažas berniukas, kartu su draugais žaisdavo tokį pavojingą žaidimą – kas ilgiau išbus po vandeniu nekvėpavęs. Ir Laurence po vandeniu išbuvo itin ilgai, kol pasiekė dugną ir galiausiai tiesiog privalėjo staigiai ištrūkti, antraip būtų paskendęs. Ši metafora labai gražiai apibūdina ir veikėjos situaciją: kitos išeities Laurence neturėjo, žinojo esanti moteris ir galiausiai turėjo imtis veiksmų, nors atsiskleidimo akimirką jai jau 35-eri metai.
Visgi, transeksualumas yra pasirinkta filmo terpė platesnei plėtotei – santykiams tarp dviejų žmonių. Laurence ir Fred iš pradžių atrodo kaip pakvaišę įsimylėjėliai, bohemščikai. Jie turi savitą kalbą ir bendravimą, atrodo labai spontaniški. Laurence sprendimas tampa išbandymu porai. Išsiskyrimai ir susitaikymai, o daugiausia – dilemos. Smulkesnėm detalėm skiriama nemažai dėmesio, juk filmas trunka beveik tris valandas. Iš tiesų, daug ką galima būtų iškirpti, pusvalandžiu sutrumpinti, nes kad ir kaip puikiai bebūtų papasakota istorija, kartais visko tiesiog per daug, nelengva aprėpti. Turinys ir plati erdvė suteikia šansą pasireikšti aktoriams. Laurence vaidinantis Melvil Poupad neišnaudoja viso potencialo: klaidos gal ir nekliūva, tačiau pagrindiniam personažui tenka įvairiaspalvė jausmų paletė, kuri lieka ligi galo neišskleista, o gal tiesiog įsigyventi transeksualo vaidmeny nėra paprasta. Jeigu tai pavyksta, aišku, rezultatas būna nuostabus, tačiau Poupad – ne Hilary Swank. Užtat Fredę vaidinanti Suzanne Clément atrodo daug gyvesnė. Net ir jos personažo virsmą ir išgyvenimus stebėti truputėlį įdomiau. Fred turi būti ta, kuri ne keičiasi, o prisitaiko, ir klausimas, ar išvis įmanoma tai padaryti.
Filmas turinys čia kaip niekad priklauso nuo formos. Reikiamus jausminius akcentus čia sudėlioja Dolano režisūra. Kaip ir ankstesniuose darbuose čia daug ilgų sulėtintų scenų, kuriose tiesiog spinduoliuoja spalvos, pabrėždamos aštrius personažų išgyvenimus. Tik štai, jei Les Amours Imaginaires tokie kadrai dažniausiai atrodydavo įterpti vien tik dėl estetinių potyrių arba jų prasmė atrodydavo paviršutiniška (na, tarkime, pabrėžti veikėjų polinkį išaukštinti išvaizdą, dailius rūbus, nes kartą tai gal ir suveikia, tačiau kartojimas įdomus tik dėl to, jog gražu stebėti), o Laurence Anyways daugiau pabrėžiamos tos scenos, kurios svarbios patiems veikėjams. Čia Dolanas parodo ir kartais pernelyg aiškius simbolius, bet jie dera prie bendro įspūdžio. Pavyzdžiui, kaukių balius pabrėžia dvideiškumą ir paslaptis, bet.. atrodo paprasčiau labai puikiai, o S. Clément vaidyba užpildo likusius trūkumus. Beje, karnavalo scenoje šmėkšteli ir paties Dolano veidas. Tai dar vienas skirtumas nuo ansktesnių kūrinių, kuriuose režisierius dar atlikdavo ir pagrindinį vaidmenį. Na, o prie sulėtintų kadrų Dolanas ir vėl priderinęs itin tinkantį garso takelį. Les amours šokio scenoje girdimi The Knife, čia pakeičiami į tos pačios grupės narės kitą muzikinį projektą Fever Ray, elektroniką užpildo Moderat ir 80’s muzika, ir kartais įsipina klasikos skambesiai.
Nors įspūdingas kaip filmas savaime, šis kūrinys turėtų būti aktualus lietuviškai auditorijai. Šiuo metu itin paaštrėjusios nuomonės dėl LGBT asmenų ir žiniasklaidoje apstų abiejų pusių – žmogaus teisių gynėjų ir kritikų – straipsnių. Kas pasistengtų išgirsti argumentus, tiems informacijos aplink ir taip turėtų netrūkti. Tačiau, kai racionalūs įtikinimai nelabai veikia, atsiranda ir emocinė pusė, kurią galėtų išjudinti apie savo homo/biseksualumą nebijantys kalbėti draugai ar pažįstami. Bet jei tokių neatsiranda, gal po ranka netyčia paklius ir toks filmas. Nes jis visai nedidaktinis. Bet apie meilę ir atjautą. Apie jausmus.
4/5
projekcija=filmas 