RSS Feed

LGBT dokumentikos

Spalio 11-oji – pasaulinė coming out’o (atsiskleidimo) diena, t.y. metas, kai LGBT asmenys skatinami išdrįsti papasakoti apie savo orientaciją kitiems. Tokio renginio esmė yra šviesti visuomenę ir didini jos sąmoningumą: valstybiniu lygmeniu tai turėtų skatinti diskusijas apie LGBT patiriamus sunkumus susiduriant su viešąją nuomone. Tebūnie šis aspektas nebūna kertiniu akmeniu, jei kalbame apie dabartį ir Lietuvą – įvairūs klausimai seksualinių mažumų tematika ir taip darosi girdimi, jei ne iš pozityvios pusės (eisena “Už lygybę” ar prostestai prieš LGBT diskriminavimą ir pan), tai bent iš neigiamos (pvz mažumoms priešiški įstatymų projektai). O bet tačiau. Comingo outo diena paliečia ne tik visuomenę kaip bendrą darinį, bet, greičiausiai, didesnę įtaką daro pavieniams individams: “išlindusiojo iš spintos” šeimai, artimiesiems. Tiems, kurių statusas draugas yra tikrinamas. Iš tiesų, comingo outas, nors iš pirmo žvilgsnio ir labai intymus reikalas, yra įkrautas svarstymų apie viešumo-privatumo santykį ir individo-masių svarbą. Tiesiog, šios dienos proga paminėsiu keletą paskutinių matytų dokumentikų, glaudžiai susijusių su LGBT bei minėtomis problemomis.

Trumpam nusikelkime į septyniasdešimtųjų JAV. Harvey Milkas, pirmasis homoseksualios orientacijos neslėpęs amerikietis politikas, buvo nušautas savo kolegos. Gal net neverta daug plėstis, ši istorija gan garsiai nuskambėjusi. Milko sūnėnas neseniai lankėsi ir Lietuvoje, o Gus van Santo Milkas – puikiai įvertintas vaidybinis filmas matytas daugelio. Tačiau nors pastarasis ir lengviau pagauna tą žmonių suvienijimo nuotaiką, sudėdamas visus reikalingus akcentus, Times of Harvey Milk (Rob Esptein, 1984) aiškiau atskleidžia, kokią didelę įtaką Milkas turėjo pavieniams žmogaus teisių aktyvistams. Be to, skiriamo dėmesio teismo procesui, kuris verčia rėkti viduje ir piktintis neteisybe. Labai jautri must see dokumentika, ne tiesiogiai apie coming outą, bet labiau apie asmenybę, kurios istorija gali paskatinti atsiskleidimą.

O ar vienas žmogus atvirkštiniu būdu, tai yra savo neracionaliais homofobiškais veiksmais, gali paskatinti visuomenės atvirumą? Tikrai taip, ir aš net neminiu vieno skraiduoliškai pagarsėjusio Lietuvos parlamentaro pavardės. Būna ir radikaliau! Tiesa, tai ne vienas žmogus, o visa šeima, gal tiksliau – mini sektantiška bendruomenė. Britas Louis Theroux skrenda į JAV ir trumpai apsigyvena su nekenčiamiausia šeima Amerikoje, bandydamas geriau suvokti jos siekius ir taip pat su jais supažindinti žiūrovą. O šeimynėlė tikrai neprasta. Prisigaminus krūvą įžeidžiančių homofobiškų plakatų (nors jie turi ir kitokios atributikos..) ši šūsnis sektantiškų žmonių, vos tik išgirdus apie žuvusį JAV kareivį, keliauja į jo laidotuves ir piketuoja. Ne į vieno konkretaus kareivio laidotuves, o kiekvienąkart, vos tik išgirsta apie tokias, o į jas sueina įvairaus amžiaus šeimynos nariai –  net ir vienuolikmetis berniukas, išmokytas ne tik neapkęsti homoseksualų, bet ir jog “fags must die”. Tokie akibrokštai iššaukia, pirmiausia, aplinkinių pyktį: pravažiuojantys vairuotojai iškelia vidurinį pirštą; sureaguojama ir dėl nepagarbos kareivių gedinčioms šeimoms. Vėliau sektantai išgarsėjo ir juos pradėta kviestis į televizijos laidas.

Gaila, jog The Most Hated Family in America (Louis Theroux, 2007) nepaaiškina šeimynėlės apeigų priežasčių. Na, nes jų greičiausiai tiesiog NĖRA. Because of reasons. Theroux stengiasi išlikti pagarbus ir korektiškas – jo klausimai tokie, kokius mintyse galėtų pateikti ir žiūrovas, gal tik švelnesnė jų forma (tokia subtili, jog kartais dėl kai kurių sektos narių apima gailestis, kurį iš pirmo žvilgsnio neatrodo lengva pajusti tokiems pačiuožusiems tipams) . Ir nors kūrėjas nesijuokia iš sektantų, tačiau kadre kartais galima išvysti jo pakraupusį žvilgsnį –  o tai prisideda prie realistiškumo, kurio retkarčiais pritrūksta, nes kai kurios dokumentikos akimirkos atrodo tokios absurdiškos, jog niekaip neprimena tiesos. Arba scena, kai Theroux klausia dviejų paauglių, ar šios turėjo vaikinų. Ne, mes ne tam šiame pasaulyje –  atitaria jos ir neadekvačiai juokiasi. Tad po peržiūros lyg ir norisi pagūglinti keletą faktų.

Šios dvi dokumentikos pasižymi aiškumu: jas žiūrint nekyla abejonių, kas yra geriečiai, ką derėtų palaikyti, o kas yra klystantieji (na gerai, gal kam nors ir gali susišviesti, jog Milkas yra siaubūnas propagandistas, tačiau jo nužudymas ir aplinkybės vienareikšmiškai vertinama kaip už žmogiškumo ribų esantis veiksmas – tam suvokti užtenka sveiko proto, o jau visiškai kritinio mąstymo neturinčius žiūrovus šiuo atveju paliksiu už borto..). Kiek kitoks yra Outrage (Kirby Dick, 2009). Dokumentika pasakoja apie (dažniausiai respublikonus) politikus, aršiai pasisakančius prieš bet kokiu pro-gay įstatymus, nors patys politikai yra homoseksalūs ir dažnai tai slepiantys, prisidengę netgi fiktyvia santuoka.

Didžiausias dokumentikos klaustukas – teisė į privatumą. Homofobiški politikai pastebimi gėjų baruose ir todėl sklinda apkalbos – taip taip, viskas suprantama, nes kyla prieštaravimai dėl veiksmų, plius – puiki terpė dar vienam skandalui. Tačiau netikėtumas, jog, pasirodo, yra žmonių, kurie specialiai užsiima tokių spintoje pasislėpusių politikų išoutinimu. Tai vyksta įvairiais būdais: nuo nepatogių klausimų ir pokalbių su artimaisiais ieškant faktinių neatitikimų parodymuose iki tiesioginio pareiškimo apie politiko orientaciją leidiniuose. Po panašių incidentų, dokumentika ekrane vis pademonstruoja iškalbingą statistiką apie politiko balsavimus LGBT klausimais, o vienas outintojas ištaria “Right to privacy but not [right to] hyprocrisy?” Veidmainyste šiuo atveju laikomas LGBT politikų nenoras prisidėti prie (LGBT) bendruomenės stiprinimo, sąlygų gerinimo keliant atitinkamas įstatymų iniciatyvas. Na, bet ar gali laisvo mandato principas įpareigoti kažką panašaus? Itin slidi vieta.

Įtikinti bandoma visuomenės smalsumo argumentu. Vieši asmenys jau yra tokie, apie kuriuos visuomenė nori žinoti viską. Žurnalų paskalų skyreliuose nuolat aptarinėjama, kas su kuo susitikinėja. Jeigu jau taip, kodėl homoseksualūs asmenys turėtų pykti, jog domimasi ir jų romantiniu gyvenimu. Tačiau, ar daugumos nuomonė gali būti veiksnys, kuriuo taip paprastai galėtų pasiteisinti žurnalistai? Kirby Dick nepateikia aiškių atsakymų. Be abejo, išaiškinimas gali slypėti ir dokumentikos pavadinime. Outrage, išniekinimas. Išniekinami juk ne tie, kurie, pvz yra atvirai homoseksualūs ir balsuoja prieš vienos lyties partnerystę, tačiau tie, kurių dvigubas gyvenimas sukelia itin didelę panieką ir pyktį, rage.

Dokumentikoje rodomi ne tik interviu su skandalingai pagarsėjusiais politikais, bet ir su jų meilužiais, kurie ir tampa vienomis pagrindinių slaptų žaidimėlių aukomis. Paveikti dviveidystės, jie išdrįsta kalbėti viešai, įvardindami minėtuosius politikus, tokiu būdu patys įsiveldami į skandalus, kas, logiška, nebuvo jų interesas.  Bet, matyt, tai natūralu. “No instance of homophobia hurt him more than the treatment by the man he was in love with” – nuo masės dydžio grupės, turinčius savus poreikius, kuriuo galima vertinti dviprasmiškai (žinoti/nežinoti tam tikras viešų asmenų gyvenimo detales) vėl galima sugrįžti prie individo lygmens: tokie politikai paprasčiausiai skaudino šalia esančius žmones.

Paminėti trys dalykai: atvejis, kuris suburia žmones; atvejis, kuris provokuoja ir atvejai, kurie patys yra veikiami žmonių. Visi trys kalba apie konkrečias asmenybes, tačiau negalima nepastebėti jų pritaikomumo ir dabarties įvykiams, vykstantiems šalia mūsų.

Times of Harvey Milk: emociška, paveiku, gaivina teisingumo jausmą. 4/5

The Most Hated Family in America: linksma, paprasta, matomas dokumentiko įsitraukimas į šeimos gyvenimą. 3/5

Outrage: vizualiai stilingi intarpai, originali tema, ne visai įtikina kai kurie teiginiai 3/5

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

Follow

Get every new post delivered to your Inbox.

%d bloggers like this: